HOSTĖS UŽRAŠAI: LIETAUS JAUKUMAS

Po be galo ilgos ir karštos vasaros, pagaliau Londone lyja. Hostė šypsosi - traukinyje netvanku, prakaitas nežliaugia upeliais, o ir apskritai pats oras gaivus, gera pasivaikščioti atviroje stotyje ir pakvėpuoti grynu oru. Viena hostės kelionė trunka 30 minučių. Puse laiko ji dirba, puse - skaito knygą ar naršo telefono internete. Bet šiandien lyja! Hostė jaučiasi laiminga - geria karštą Starbucks šokoladą, žiūri į apsiniaukusį dangų ir traukinio langais varvančius lašus. Iki pilnos idilės tetrūksta tik susisukti į pleduką. Hostė myli traukinius. Ir kartais lietų.

HOSTĖS UŽRAŠAI: ŽILABARZDŽIO KARMA

Hostė baigė darbą. Keliauja per platformą link išėjimo. Supypsi traukinio durys prieš užsidarant. Pasigirsta riksmai. Vyrukas spėjo įmesti savo lagaminą į traukinį, o pats įlipo tik pusiau. Hostė pagalvoja, kokių keistų žmonių ji kasdien pamato. Kodėl žmogus, atlėkęs su kompanija ir lagaminais paskutinę sekundę, galvoja, jog jam durų uždarymo signalas negalioja? "Traukinys šikančių nelaukia", - šmėsteli vaikystėje girdėta frazė. Vyras keikiasi ir rėkia ant platformos darbuotojų, nesuvokdamas, kad durys užsidaro automatiškai, ir neužtenka paspausti mygtuką, kad jos vėl atsidarytų. Daugiausia keiksmų susilaukia senas, beveik visai nuplikęs, tačiau su ilga žila barzda platformos darbuotojas. Hostė mintimis iškart nukeliauja į pirmąją savo darbo dieną, kai manė, jog tam pačiam žilabarzdžiui įvarys infarktą. Tądien hostė dirbo ilgiausią pamainą. Po devynių darbo valandų, pagaliau jos traukinys grįžta į stotį. Hostė išlipa iš traukinio pasiimti rampos, kuria išveža savo trolį iš traukinio. Rampos nėra - hostės traukinys grįžo ne į savo platformą. Hostė lekia pas vairuotoją klausti, kiek ji turi laiko išgabenti savo trolį iš traukinio. Tris minutes. Stresas - ką daryti, nieko aplinkui nėra, kas padėtų ar patartų. Likus porai minučių iki traukinio pajudėjimo, į platformą ateina du darbuotojai, kurie duoda signalą, kada uždaryti duris ir pajudėti traukiniui. Hostė prilekia prie žilabarzdžio, klausia ką daryti, kaip jai iškrapštyti savo trolį. Žilabarzdis irgi puola į paniką. Atrakina pritvirtintą rampą, bando ją įdėti tarp durų, tačiau ji per plati hostės traukiniui. Susinervinęs diedukas aprėkia vairuotoją, sako, iškelk trolį. "Na, nebesvaikit", - pagalvoja hostė. Trolis nežmoniškai sunkus. Traukinys jau vėluoja išvykti. Hostė ir žilabarzdis laksto, nežinodami ką daryti. Galiausiai senukas prisimena, kad viena rampa visuomet yra pačiame traukinyje. Tik ji paslėpta ir užrakinta. Visas piktas ištraukia ją ir nerangiai padeda hostei išvežti trolį, rėkdamas, kad tokius dalykus ją turėjo apmokyti. Na, hostei buvo kartą parodyta, kur ta rampa paslėpta, tačiau iš to streso viskas pasimiršo, o ir rakto hostė neturėjo. Kitą dieną, rodos, visi platformos darbuotojai žinojo hostės vardą. Nėra to blogo.... Tik ko prisidirbo žilabarzdis, kad jam tiek streso šiame gyvenime?.. 

I ♥ hippie style: PORYT RUDUO

ANTRADIENIO INTERJERAS: LENTYNOS

Šįkart prabėgomis pasisemiame idėjų :)

HOSTĖS UŽRAŠAI: 30 MIN. IKI AISTRINGOS PALAIMOS

Hostė myli traukinius, bet nemėgsta metro. Hostė jaučiasi kaip vienas iš tų peliukų, kuriuos ji kone kasdien mato nusileidusi į metro požemius. Jai reikia regėti vaizdus už lango. Deja, ten tik tamsios tunelio sienos. Norom nenorom tenka lakstyti akimis per priešais sėdinčius žmones, lenteles su stotelių pavadinimais ar pažinčių svetainių reklamas. Hostė įsijungia žaidimą telefone. Įnikusi į jį, nieko aplink nebepastebi. Tik išgirsta tylų moters juoką. Pakelia akis - priešais ją sėdi porelė. Rodos, gerokai virš keturiasdešimties. Hostė niekada nesugebėdavo nustatyti žmonių amžiaus. Vyras lengvai apkabinęs moterį per pečius. Hostė žaidžia žaidimą toliau, tačiau dabar dalį jos minčių užvaldė priešais sėdintys žmonės. Vyras uždeda ranką ant atviros moters iškirptės ir ima glostyti. Hostei tai pasirodo ne itin malonus prisilietimas, lyg koks nevykęs masažas, kai tik trinama delnais. Moters skruostai parausta ir ji tirpdama užsimerkia. Šalia atsisėda smulkutė juodaodė moteris. Hostės akys pirmiausia užkliuva už švarkelio atlape įsegto ženklelio "baby on board". Natūraliai akys nuseka apvalaus pilvuko link. Porelė nepastebi to. Moteris nepastebi nieko aplinkui. Tik vyruko ir hostės akys porą kartų susitinka. Hostė susigėsta savo nevalingo žvilgčiojimo. Vyrukui nė motais - dabar jau jo krūtinės plaukuose klaidžioja mylimos moters pirštai. Dar kelios stotelės iki namų ir du įkaitę žmonės pagaliau pasieks ilgai lauktąją palaimą...

I ♥ hippie style: VILKAS

Šiek tiek penktadieninio įkvėpimo

ANTRADIENIO INTERJERAS: VONIOS KAMBARYS

Vienas iš mano mėgstamų užsiėmimų - interjero nuotraukų peržiūra. Turiu prikaupusi jau nemažą failiuką. Gaila, kad nuotraukos tūno sau tyliai kompiuteryje ir neišlenda į dienos šviesą. Pagelbėsiu joms!

Pirmąjį antradienį skiriu vonios kambariui.

Daug kur rašoma, jog mėlyna spalva labai tinka vonios kambariui, nes suteikia švaros įspūdį. Man suteikia šalčio įspūdį. Kalbant apie šią nuotrauką viršuje, vonia atrodo įdomiai, tačiau labai nefunkcionaliai. Atrodo, labiau pritaikyta grožėjimuisi, o ne naudojimuisi. Ypač tiems, kurie mėgsta maudyti duše, o ne vonioje. 

Šios šviesios spalvos nuteikia kur kas maloniau. Bet nežinau, ar norėčiau atviros dušo kabinos ir po maudynių sausinti visą vonią.

Šita nuotrauka mane papirko, nors net nežinau, kuom. Gal tais mažais laiptukais ir siauromis durimis? Be to, kadangi yra daug šviesos šiame vonios kambaryje, tai ne taip krenta į akis į mėlynos spalvos šaltumas.

Nors esu daugiau bohemiško stiliaus mylėtoja, tačiau negalėjau neišsisaugoti šios nuotraukos. Didelė dušo kabina su DAUG natūralios šviesos ir stiklinėmis sienelėmis, o ne tomis, prie kūno limpančiomis, plėvelėmis.

 

Provanciškas romantiškumas, ko gero, visada ras kuom įkvėpti. Kažin, kaip atrodytų, jei prieš tai buvusią nuotrauką ir šią sujungtume? Kopėčios su mielais niekučiais šalia stiklinės dušo kabinos?? Mmm? 

Manau, visada galima kažkaip apžaisti ir derinti stilius vieną su kitu. Nes juk svarbiausia (bent jau man), kad būtų patogu naudotis, kad būtų jauku patalpoje ir tik po to, kad būtų miela akiai. 

Koks vonios stilius tau arčiausiai dūšios?

HOSTĖS UŽRAŠAI: SIAUBO FILMO SCENARIJUS

Naktis. Hostė viena traukinyje. Na, beveik viena. Keletas žmonių pirmame vagone. Likusiuose keturiuose tuščia. Hostė sėdi ketvirtajame, nes iš jo patogiausia ir greičiausia išsinešdinti iš taukinio su troliu. Kaip ir kiekvieną vakarą, hostė skaičiuoja likusias prekes ir dienos uždarbį. Sudreba šidis nuo keisto garso. Hostė mintyse save ramina, jog tuos garsus skleidžia guminės traukinio dalys, jungiančios vagonus. Bet širdis virpa. Mintyse prasisuka siaubo filmo scenarijus, kuriame tuoj tuoj kas nors lėtai prisėlins... Už lango visiška tamsa. 21.21 Londono laiku. Hostė vis nervingai žvilgčioja į priekį ir atgal. Liko keturios minutės iki stoties...

HOSTĖS UŽRAŠAI: VYRAS, DREBANČIU BALSU

Hostė stovi šalia savo trolio ir dėliojasi užkandžių ir gėrimų papildymą. Į traukinį įlipa vyras ir nužiūri ją taip, lyg tikrai pažinotų. Hostė pasimeta: "Gal čia koks pastovus klientas, ar darbuotojas, kurio nepamenu?", - pagalvoja. Vyras tylėdamas, bet vis atsigręždamas įeina į vagoną. Atsisėda arčiausiai durų ir vis žvilgčioja. Nejauku. Traukinys pajuda, hostė įsitveria savo trolio ir pradeda savo kelionę per vagonus. Likus dešimčiai minučių iki maršruto pabaigos, hostė saugiai pastato savo trolį traukinio gale. Tradiciškai geria vandenį ir skaičiuoja minutes iki atvykimo. Netikėtai pasirodo vyras iš pirmojo vagono. Nervingu žvilgsniu vėl nužvelgia hostę ir drebančiu balsu prabyla:
- Matau tave ne pirmą kartą... Ar tu visada dirbi šiame traukinyje?
- Taip, bet kasdien vis kitokiu laiku.
Dar keletas klausimų apie darbą, tikslinimasis kokiu laiku dažniausiai hostė dirba ir panašiai. Hostė atsako į klausimus abstrakčiai ir kiek suraukia kaktą.
- Aš manau, kad tu labai miela... - vėl nedrąsiai tęsia vyriškis. Gal norėtum kada kartu papietauti?..
- Atsiprašau, bet aš turiu vaikiną...
- Na, žinoma, tu juk labai graži, bet aš turėjau pabandyti... - šįkart kiek paskubomis išberia žodžius vyras ir nusisukęs nulekia atgal.
Hostei pasirodo, jog vyro akys kiek sudrėko...

LABA DIENA. AŠ GRĮŽAU.

Trys mėnesiai. Tiek buvau dingusi. Bet bandau grįžti...

Su sklidina stikline kolos su ledukais, kurią geriu visą dieną šiandien, ir nuo kurios jau atšipo gomurys. Nepavargstu sau kartoti, jog tai paskutinis kartas, kai geriu šitą brudą. Mėsą bandžiau mesti valgyti kokius keturis kartus. Kol galiausiai tai įvyko natūraliai. Tikiu, kad vieną dieną nubusiu, išgersiu šviežiai spaustų sulčių (o ne smirdančios kavos), suvalgysiu kokį vaisių ir pilna energijos ir pozityvumo pradėsiu naują gyvenimo būdą.

Šiandien pažiūrėjau filmą "Take this Waltz". Įsimylėjau pagrindinių herojų namą. Toooks spalvingas, bet kartu tokios ramios ir jaukios palvos. Ir tie visi daiktai, ir tos erdvės... Kada nors ir aš turėsiu SAVO vietą, kad ir kas tai bebūtų, ar mažas namelis, ar butukas, ar dar koks neaiškios paskirties angliškas statinys.

Žinau, kad esu introvertė. Žinau, kad daugelis žmonių yra ekstrovertai. Žinau, kad daugelis ekstrovertų nesupranta introvertų. Bet ar tai introvertus daro keistais? Ar tai tiesiog ekstrovertų problema, kad jie nesugeba priimti kitokių?

LIKIMO KALVĖ

Kai nežinau, ko noriu, sakau, jog likimas sudėlios kaip reikia. Bet dabar imu galvoti, ar tikrai likimas egzistuoja? Arba - ką aš vadinu likimu? Gal tai tik mūsų pasirinkimų ir minčių materialus rezultatas? Nes kai atiduodu sprendimą į likimo rankas, giliai viduje vis tiek tikiuosi vienokio ar kitokio rezultato. Net jei ne iki galo suvokto. Vadinasi, mano tikėjimąsis (mano mintis) išskrieja į Visatą ir grįžta kaip materialus likimo pasirodymas.

Taigi taip išeina, kad neverta niekada kaltinti likimo, nes išsipildo ne tik mūsų svajonės, bet ir nuogąstavimai, baimės ir tikėjimas bloga baigtimi (nes gi "toks mano likimas"). Pagaliau supratau, ką reiškia posakis, jog esame savo likimo kalviai. Visatje nėra atsitiktinumų. Viską nulemia mūsų mintys. Tereikia jas stebėti ir kontroliuoti. 

GYVENIMAS KEIČIASI KAS 7 METUS

Ne kartą girdėta ir skaityta mintis. Ar tikrai mes pasikeičiame kas 7-erius metus? Kad keičiamės išvaizda, viskas matoma ir aišku. Tačiau, ar pastebime, kaip keičiamės ir vidumi, mąstymu, visu "aš"?

Man 27-eri. Paskutinieji šio septynmečio {kirtis ant y} metai. Pastaruoju metu daug galvoju, kas vyksta mano gyvenime, ko noriu, kokios mano vertybės ir, apskritai, kur link veda mano pasaulėžiūra. Iš pradžių neramino mintys, jog "degraduoju". Paskutiniuosius keletą metų domėjausi visokiais keistais dalykais, pradedant konspiracijos teorijomis, reinkarnacija ir apskritai nematomu pasauliu, ir baigiant joga, meditacija ir žaliavalgyste. 

Tada persikrausčiau į Londoną...

Nesakau ir nemanau, kad Londonas padarė įtaką mano keitimuisi. Net gi pradedu galvoti, kad didelis keitimąsis ir nevyksta. Tiesiog buvo keletos metų ieškojimas, išbandymas įvairiausių tiesų. Nes taip, kaip gyvenu dabar, rodos, visuomet norėjau. Na, kaip pradedu gyventi. Laisvai ir be savęs ribojimo visose srityse. Ir be taisyklių bei kažkieno sugalvotų normų, pagal kurias VISI sprendžia, kas yra gerai, o kas nepriimtina. 

Vis dar buvau įsikibusi savo pastarųjų metų ieškojimų ir galvojimų, kad privalau lankyti jogą, medituoti ir jei ne žaliavalgiauti, tai bent šiaip sveikai maitintis. Jau nekalbu apie visokias dvasines knygas, video ir audio paskaitas. 

Savotiškas lūžis, manau, įvyko nuėjus į jogą. Po dviejų metų pertraukos. Laikas pamokoje pralėkė nepastebimai ir visai neblogai buvo prasitampyti, bet tokio malonumo ir vidinio atsipalaidavimo kaip anksčiau, nejutau. Važiuodama namo vis svarsčiau, kas dėl to kaltas. Gal tiesiog nebuvo vidinio kontakto su jogos mokytoja? Gal nebuvau pati tinkamai nusiteikusi tą dieną? O gal vis dėl to joga ne man?

Taip gražu žiūrėti į lanksčius žmones, darančius įvairiausias jogos asanas. Tačiau, turiu pripažinti, kad jei aš norėčiau pasiekti tokio lygio, turėčiau treniruotis labai daug ir, ko gero, gana ilgai. Supratau, kad noriu tiesiog sportuoti. Ir kad mano užsiciklinimas ties joga, neliedžia man išbandyti kitokių sporto rūšių, tokių kaip kalanetika, pilates ar paprasta treniruoklių salė. Nes tai kažkaip ne dvasiška.

Kas mane pažįsta daug metų, manau, atsidus - grįžo senoji Asta :) Su kuo daugiau ėmiau bendrauti paskutiniaisiais metais, galbūt, iš tiesų pagalvos, jog degraduoju toje Anglijoje.

Aš pati, vis gi, manau, jog nieko blogo su manimi nevyksta. Šis mano gyvenimo septynmetis buvo (ir vis dar šiek tiek yra) pilnas įvairiausių ieškojimų ir pažinimų. Netikiu, jog nuo dabar sustabarėsiu ir niekuom nebesidomėsiu. Ir toliau karts nuo karto paskaitau dvasinių ar pasąmoningų knygų, domiuosi sveika mityba ir gyvensena. Gal tik kiek atlaidžiau žiūriu į viską ir mažiau radikalumų manyje išlikę. Nors eksperimentuoti ir išbandyti pačiai, man labai patinka. Pavyzdžiui, susigalvojau, kad man reikia išsivalyti organizmą. Perskaičiau, kad sveikuolių sąjungos viceprezidentė su vyrų valėsi organizmą 10 dienų gerdami vien sultis. Pagalvojau, reikia ir man pabandyti, tik pridėti dar ir žalius kokteilius. Deja, neištvėriau nė vienos dienos iki galo :) Prieš porą metų taip mėgti žalieji kokteiliai dabar kėlė šleikštulį ir vien galvojimas, kad dar 9 dienas reiks juos gerti, varė į neviltį. Eilinį kartą įsitikinau, kad tai, kas be galo tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Taigi reikia daryti savaip - susikurti savitą sveikos mitybos formulę. Čia tik laiko klausimas ;p

Tikiu, kad per šiuos metus nurims paskutinieji pasispardymai manyje, ir pagaliau viskas susidėlios į savas vietas. Neabejoju, kad daugiau ar mažiau, pasaulėžiūra kis visą gyvenimą. Mane gąsdina vien mintis, jog galėčiau užsižiūrėti į vieną tašką ir keliauti per gyvenimą nesidairant. Juk tiek daug dar visko reikia pažinti ir patirti. 

Tad dar plačiau atmerkiu akis ir išskėčiu rankas. Noriu aprėpti kuo daugiau. 

Juk kol nepabandai, NEŽINAI, ar tai nėra tavo kelias. Ar bent jau mažytis džiaugsmas kelyje. 

   

Pabaigai, trumpa istorija apie tai, koks kartais ribotas mūsų požiūris į tai, ko nematome. Skaityti čia.

LANKSTUMO LINK

Karts nuo karto vis pasižiūriu šį video. Tobulas lankstumas ir ištvermingumas. Kažin, kiek man metų tektų vargti, kol šitai pasiekčiau. Gerai tiems, kurie iš prigimties lankstūs. Aš ne tokia. Kažkada, prieš kokius du metus, kelis mėnesius lankiau jogą. Turiu pripažinti, kad savijauta ir lankstumas tikrai pagerėjo. Na, taip minimaliai. O kas, jei joga užsiimčiau kasdien, o ne kartą ar du per savaitę? 

Kitą antradienį pradedu lankyti jogą. Kol kas tik kartą per savaitę. Na, žinote, pinigai, laikas ir kiti pasiteisinimai, dėl kurių pradžiai užteks tik karto. 

Namie neprisiverčiu daryti. T.y. vis pradedu, bet labai greitai imu savęs gailėti ir asanas atlieku ne visu pajėgumu. Reikia prižiūrinčios mokytojos. Užtat, netyčia pačiu laiku (na, kai yra užgimęs entuziazmas prasitampyti), pamačiau 5 Tibeto pratimus. Esu girdėjusi apie juos ir anksčiau, bet nekreipiau dėmesio. Matyt, tikrai viskam savas laikas, nes dabar vos pamačius man juos, iškart užkabino. Nesunkūs ir neilgi pratimai. Ir pabrėžiama, jog būtina juos atlikti sistemingai kasdien. Kažkiek veikia mane šitas pabrėžimas. Pati savęs nemoku klausyti, kai prisižadu kasdien mankštintis. O va, kai perskaitau, kad būtina daryti kasdien, tai jau antra diena ir tampausi... 

...ir svajoju apie rytų pradžią kaip video viršuje... 

Drambliukas mėgsta pasvajoti.

DINGUSIOS DIENOS

Ar tik aš viena pastebiu, kad laikas pagreitėjo? Ta prasme - PAGREITĖJO. Na, tikrai, kaip čia tos dienos taip dingsta, negaliu suprasti. Atrodo, vos tik imu dejuotis, kad rytoj pirmadienis ir reiks vėl į darbą, bet atsibundu ryte ir žiūriu, kad jau vėl savaitgalis. Ir, rodos, dirbau tik kokią dieną ar pusantros. Sakau jums - laikas pagreitėjo!

Praeitą savaitę, kažkada tarp tos pusantros darbo dienos, buvau marokietiškame restorane. Šiaip, aš niekada nesureikšminu valgymo vietos, dažniausiai apskritai apie tai negalvoju ir tiesiog užeinu bet kur pavalgyti. Bet šįkart su MyMan nusprendėme iš anksto susirasti jaukią vietą vakarienei. Ir štai, po google paieškų "best places to eat in Leicester square", radau labai jaukų ir spalvingą marokietišką restoranėlį mažoje gatvelėje, pro kurią šiaip, ko gero, niekada nepraeičiau. Na, vegetariškų patiekalų pasirinkimo praktiškai nėra, bet tiems, kas valgo mėsą, porcija tikrai atrodys didelė, o kaina maža. Žodžiu, jei esi Londone - užeik ;) 

Visai netikėtai atradau BlogLovin'. Užsiregistravimas paprastesnis nei paprastas - įvedi el.paštą, slaptažodį ir slapyvardį. Ir viskas. Dabar jau gali susirasti visus mėgstamus blog'us, tiek rašytinius, tiek nuotraukinius, tokius kaip iš tumblr ar pan., ir susidėti į skaitomų sąrašą. Ir kai, pavyzdžiui, tokie gėriai kaip The Selby ar A Beautiful Mess įdės naują įrašą, iškart pamatysi naujienų skaičių savo naršyklės kamputyje: 

Dar norėjau pakalbėti apie sveiką mitybą. Ir apskritai sveiką gyvenseną. Bet tam, manau, reikia atskiros temos :)

AR IR TAVO VALIOS RESURSAI MINIMALŪS?

Tu laikaisi dietos. Jau keliasdešimtą kartą. Nuo šiandien Tu pradedi sportuoti. Ir tai trunka lygiai vieną dieną. Nuo rytdienos Tu kelsiesi anksčiau. Bet išaušus rytui, žadintuvo skambėjimą vis atidėlioji. Pasiimi TIK vieną gabalėlį šokolado. Bet po kurio laiko paslaptingai dingsta visa plytelė. Nusprendi mesti rūkyti. Bet iš įpročio nusiperki dar vieną cigarečių pakelį. Ir taip nuolat. Nesibaigiantys pažadai sau. Nuo rytojaus/nuo pirmadienio/nuo Naujųjų Metų kažko imsiesi arba atsisakysi. Ne visiems tai suprantama. Bet Tau ir man – tai kasdienybė. Žmonėms, su minimaliais valios resursais.

Galima rasti daugybę straipsnių, video paskaitų su rekomendacijomis, kaip ugdyti valią. Bet man dažnai susidaro įspūdis, jog tas rekomendacijas pateikia žmonės, kurie niekada nėra turėję problemų su valios stiprinimu. Net gi spėčiau, jog autoriai yra būtent vyrai, kuriems iš prigimties yra žymiai lengviau susikoncentruoti ties vienu tikslu. Bet ką daryti moterims, kurios net sudarinėdamos tikslų sąrašą sugeba mintimis, akimis ar visu kūnu nuklysti į kitus užsiėmimus? Galima valios ugdymą pradėti nuo mokymosi susikoncentruoti. Galbūt padėtų joga ar meditacija. Bet čia iškyla kita (ta pati) problema – reikia valios užsiimti ta joga ar meditacija. Mielosios, pasakysiu štai ką, kol valios resursai pas Jus minimalūs, neapgaudinėkite savęs. Jei yra galimybė, būtinai įsigykite jogos klubo abonimentą. Net jei nueisite kartą per savaitę, jau bus pažanga. Esmė tame, kad jei kažką pradėsite daryti, atsiras užsidegimas ir naujiems tikslams. O pasiekus vieną tikslą, valia sustiprėja naujam iššūkiui.

To Be Continued....

AŠ ČIA GYVENU, ŠYPSAUSI IR SVAJOJU

Šiandien pavasaris. Nuo saulės įkaitę kompiuterio klavišai. Vos juntami gaivaus vėjelio prisilietimai. Nuo spindulių suraukta kakta. Nevaldomas troškimas užsimerkti, šypsotis ir pasinerti į visumą. Pajausk - šiandien pavasaris.

- Atleiskite, gal žinote, kur čia artimiausias McDonald's?
- Taip, štai šiuo keliu ir pirmoje gatvelėje į kairę. 

- Atleiskite, gal žinote, kaip nueiti iki King's Cross stoties?
- Taip, eikite štai šia kryptimi, pasukite į dešinę ir tuomet dar apie 10 minučių paeikite tiesiai ir pamatysite stotį.

- Atleiskite, ar žinote kur....?
- TAIP, AŠ ŽINAU! 
Šypsena nedingsta dar kurį laiką nuo veido po trumpučio dialogo. Nes aš žinau. Aš čia gyvenu. Aš nesu turistė. Ir aš pradedu pažinti miestą. Londonas vis labiau įsitvirtina manyje. Taip, aš šypsausi!

Ar svajoti sunku? Nemanau. Sunku tikėti svajonių realumu. Kartais sunku tikėti, kad tai gali nutikti būtent tau. Kartais - sukausto baimė, jog realybė gali skirtis nuo svajonių. Visko gali būti. Bet kas, jei realybė pranoks svajones? Ar apie tai pagalvojai kada? Skirti šiek tiek laiko svajonėms, nėra laiko švaistymas. Viskas, kas daro tave laimingu, yra gerai. Taškas.

TAI KĄ, KŪDINAMĖS AR LIEKAM GRAŽIOS?

Iki vasaros liko 2 mėnesiai ir savaitė. Kažkaip kasmet vis dingsta pirmas pavasario mėnuo. Ar jums nebūna, kad kartais skaičiuojate žiemos mėnesius nuo Naujųjų metų? Va, taip ir pasivagia žiema pavasarį. 

Anyway.

Pražioplinau visą kovą, bet vis dar yra du mėnesiukai iki vasaros. Nežinau, kodėl būtent vasara yra mano terminas. Matyt, tiesiog man būtinas kažkoks terminas, kad apskritai pradėčiau. Ir ne šiaip sau tylus pasižadėjimas ir nekreipimas dėmesio, jei viena kita diena nuplaukia. Viskas turi būti fiksuojama ir žymima tokioje vietoje, kuri badytų akis. Taigi, ant sienos jau pakabinas balandžio kalendorius:

Kiekvieną dieną susižymėjau raidėmis, prie kurių turės atsirasti skaičiukai. Pavyzdžiui, pirmoji V raidė reiškia vandenį, tad žymėsiu, kiek litrų vandens per dieną išgeriu. Gal atrodo nereikšmingas punktas, bet kai ėmiau pastebėti, jog dažniausiai per visą dieną neišgeriu nė vienos stiklinės vandens (nebent darbe sodos vandens, bet šiame kalendoriuje burbuliuoto vandens neįskaičiuosiu), tai pasidarė aišku, kodėl mano oda, plaukai ir lūpos tokie sausi. Ne tik kad nedrėkinu organizmo iš vidaus, bet dar ir siurbiu ten esantį vandenį su kasdiene kava ir kola. Taigi, man asmeniškai punktas labai svarbus ir reikalaujantis pastangų.

S raidė skirta sportui/mankštai. Esu žiauri tinginė, kas liečia bet kokį sportavimą. Gyvenant Lietuvoje, lankiau jogą du kartus per savaitę. Ir nors tingėdavau į ją važiuoti, po jos jausdavausi tiesiog nuostabiai - ne tik pasportavusi, bet ir psichiškai pailsėjusi ir atsipalaidavusi. Nepakartojamas jausmas. Bet namuose prisiversti padaryti keletą pratimukų, nesvarbu, ar jogos, ar tiesiog elementarios mankštos - man didžiulis iššūkis, kuris bent jau kol kas neteikia jokio malonumo. Bet aš pasiryžusi truputuką save ir patarkuoti - jei vieną dieną patingėsiu pasimankštinti, kitą dieną turėsiu atidirbti dvigubai. Ir nepavyks numuilinti - juk viskas bus žymima minučių tikslumu!

Bet ne viskas apie išvaizdą suksis mano šiame asmeniniame iššūkyje. Pavyzdžiui, A raidė žymi anglų kalbą. Vis dejuoju, kaip prastai kalbu angliškai, gyvendama Londone, bet pastangų ją tobulinant, dedu minimaliai. Taigi, nuo šiol KASDIEN turėsiu kažką mokytis angliškai. Turiu dar savaitę iki balandžio, susigalvoti tikslų kasdienį planelį.

<< Tikrai nenorėčiau atsidurti šio vyruko vietoje! Bet pažiūrėti smagu :) >> 

<< O šitą galingą dainą vakar išgirdau grojant metro stotyje. Iš pradžių nė neatpažinau, nes kaip visuomet, man tai tiesiog stotyje grojama muzika, į kurią daug dėmesio nekreipiu praeinant. Bet MyMAn pradėjo dainuoti žodžius ir po to jau nebuvo įmanoma išmesti dainos iš galvos. Net grįžę namo dar porą kartų klausėmės plokštelės su šia daina. Kai kurios dainos turi kažką tokio, jog net padainuotos vos kelios eilutės skamba ne vieną dešimtmetį. >>

Anyway.

Dar vienas mano iššūkis, kuris galvoje bręstą jau N (vienas iš nedaugelio dalykų, išmoktų per matematiką ir pritaikomų gyvenime) mėnesių - tai maisto koregavimas. Na, aš daugiau ar mažiau maistą koreguoju, rodos, visą gyvenimą (po to, kai išsikrausčiau iš tėvų namų ir ėmiau galvoti, ką reikės valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei). Bet vis nepavyksta susitvarkyti tinkamo valgiaraščio. Vis eksperimentuoju su savo mityba. 

PUSRYČIAI. Šiuo metu, turbūt, bus mano eksperimentų prioritetų gretose. Lietuvoje susitepdavai sumuštinį ir, rodos, pusryčiauji kaip ir daugelis žmonių - normaliai. Bet batono aš nelabai mėgėja, o eiti iki lietuviškos parduotuvės, kad nusipirkčiau juodos duonos, irgi dažnai tingisi. Kita vertus, apskritai manęs nežavi sumuštiniai. 

Bandžiau kokias dvi savaites kasdien ryte valgyti sausus pusryčius su pienu. Vėl gi, ne mano tai maistas. Nesijaučiu nei labai soti, nei skaniai pavalgiusi, o ir pagalvojus apie tai, kad daugelis dribsnių dabar genetiškai modifikuoti... Hmmm. 

Dažnai valgau keptą kiaušinį su daug daržovių. Anot Lietuvos mitybos specialistų, nederėtų valgyti daugiau nei dviejų kiaušinių per savaitę. Anot Anglijos spaudos, kiaušinių galima valgyti kiek tik nori. Kuom tikėti? Norėčiau likti per viduriuką. Du ar daugiausia tris kartus per savaitę pusryčiams valgyti keptą ar virtą kiaušinį gal ir neblogas pasirinkimas. Ypač tokiems kaip aš, kurie nevalgo mėsos ir žuvies. 

Didysis klausimas - ką valgyt kitomis dienomis?? Kad jaustumeisi sotus, bet neapsunkęs. Dabar manyje verda užsidegimas susirasti paprastų receptų ir GALIAUSIAI susidėlioti savaitės pusryčių valgiaraštį. Ar bent jau turėti mini sąrašiuką galvoje, ką galima būtų valgyti pusryčiams. Nes šiaip aš nesu didelė virtuvės fanė ir entuziastė, tai tikrai šis klausimas vargina kone kasdien. O savęs varginti nemėgstu, tad - ai, kiaušiniai bus gerai. VĖL!