I ♥ hippie style: PORYT RUDUO

ANTRADIENIO INTERJERAS: LENTYNOS

Šįkart prabėgomis pasisemiame idėjų :)

HOSTĖS UŽRAŠAI: 30 MIN. IKI AISTRINGOS PALAIMOS

Hostė myli traukinius, bet nemėgsta metro. Hostė jaučiasi kaip vienas iš tų peliukų, kuriuos ji kone kasdien mato nusileidusi į metro požemius. Jai reikia regėti vaizdus už lango. Deja, ten tik tamsios tunelio sienos. Norom nenorom tenka lakstyti akimis per priešais sėdinčius žmones, lenteles su stotelių pavadinimais ar pažinčių svetainių reklamas. Hostė įsijungia žaidimą telefone. Įnikusi į jį, nieko aplink nebepastebi. Tik išgirsta tylų moters juoką. Pakelia akis - priešais ją sėdi porelė. Rodos, gerokai virš keturiasdešimties. Hostė niekada nesugebėdavo nustatyti žmonių amžiaus. Vyras lengvai apkabinęs moterį per pečius. Hostė žaidžia žaidimą toliau, tačiau dabar dalį jos minčių užvaldė priešais sėdintys žmonės. Vyras uždeda ranką ant atviros moters iškirptės ir ima glostyti. Hostei tai pasirodo ne itin malonus prisilietimas, lyg koks nevykęs masažas, kai tik trinama delnais. Moters skruostai parausta ir ji tirpdama užsimerkia. Šalia atsisėda smulkutė juodaodė moteris. Hostės akys pirmiausia užkliuva už švarkelio atlape įsegto ženklelio "baby on board". Natūraliai akys nuseka apvalaus pilvuko link. Porelė nepastebi to. Moteris nepastebi nieko aplinkui. Tik vyruko ir hostės akys porą kartų susitinka. Hostė susigėsta savo nevalingo žvilgčiojimo. Vyrukui nė motais - dabar jau jo krūtinės plaukuose klaidžioja mylimos moters pirštai. Dar kelios stotelės iki namų ir du įkaitę žmonės pagaliau pasieks ilgai lauktąją palaimą...

I ♥ hippie style: VILKAS

Šiek tiek penktadieninio įkvėpimo

ANTRADIENIO INTERJERAS: VONIOS KAMBARYS

Vienas iš mano mėgstamų užsiėmimų - interjero nuotraukų peržiūra. Turiu prikaupusi jau nemažą failiuką. Gaila, kad nuotraukos tūno sau tyliai kompiuteryje ir neišlenda į dienos šviesą. Pagelbėsiu joms!

Pirmąjį antradienį skiriu vonios kambariui.

Daug kur rašoma, jog mėlyna spalva labai tinka vonios kambariui, nes suteikia švaros įspūdį. Man suteikia šalčio įspūdį. Kalbant apie šią nuotrauką viršuje, vonia atrodo įdomiai, tačiau labai nefunkcionaliai. Atrodo, labiau pritaikyta grožėjimuisi, o ne naudojimuisi. Ypač tiems, kurie mėgsta maudyti duše, o ne vonioje. 

Šios šviesios spalvos nuteikia kur kas maloniau. Bet nežinau, ar norėčiau atviros dušo kabinos ir po maudynių sausinti visą vonią.

Šita nuotrauka mane papirko, nors net nežinau, kuom. Gal tais mažais laiptukais ir siauromis durimis? Be to, kadangi yra daug šviesos šiame vonios kambaryje, tai ne taip krenta į akis į mėlynos spalvos šaltumas.

Nors esu daugiau bohemiško stiliaus mylėtoja, tačiau negalėjau neišsisaugoti šios nuotraukos. Didelė dušo kabina su DAUG natūralios šviesos ir stiklinėmis sienelėmis, o ne tomis, prie kūno limpančiomis, plėvelėmis.

 

Provanciškas romantiškumas, ko gero, visada ras kuom įkvėpti. Kažin, kaip atrodytų, jei prieš tai buvusią nuotrauką ir šią sujungtume? Kopėčios su mielais niekučiais šalia stiklinės dušo kabinos?? Mmm? 

Manau, visada galima kažkaip apžaisti ir derinti stilius vieną su kitu. Nes juk svarbiausia (bent jau man), kad būtų patogu naudotis, kad būtų jauku patalpoje ir tik po to, kad būtų miela akiai. 

Koks vonios stilius tau arčiausiai dūšios?

HOSTĖS UŽRAŠAI: SIAUBO FILMO SCENARIJUS

Naktis. Hostė viena traukinyje. Na, beveik viena. Keletas žmonių pirmame vagone. Likusiuose keturiuose tuščia. Hostė sėdi ketvirtajame, nes iš jo patogiausia ir greičiausia išsinešdinti iš taukinio su troliu. Kaip ir kiekvieną vakarą, hostė skaičiuoja likusias prekes ir dienos uždarbį. Sudreba šidis nuo keisto garso. Hostė mintyse save ramina, jog tuos garsus skleidžia guminės traukinio dalys, jungiančios vagonus. Bet širdis virpa. Mintyse prasisuka siaubo filmo scenarijus, kuriame tuoj tuoj kas nors lėtai prisėlins... Už lango visiška tamsa. 21.21 Londono laiku. Hostė vis nervingai žvilgčioja į priekį ir atgal. Liko keturios minutės iki stoties...

HOSTĖS UŽRAŠAI: VYRAS, DREBANČIU BALSU

Hostė stovi šalia savo trolio ir dėliojasi užkandžių ir gėrimų papildymą. Į traukinį įlipa vyras ir nužiūri ją taip, lyg tikrai pažinotų. Hostė pasimeta: "Gal čia koks pastovus klientas, ar darbuotojas, kurio nepamenu?", - pagalvoja. Vyras tylėdamas, bet vis atsigręždamas įeina į vagoną. Atsisėda arčiausiai durų ir vis žvilgčioja. Nejauku. Traukinys pajuda, hostė įsitveria savo trolio ir pradeda savo kelionę per vagonus. Likus dešimčiai minučių iki maršruto pabaigos, hostė saugiai pastato savo trolį traukinio gale. Tradiciškai geria vandenį ir skaičiuoja minutes iki atvykimo. Netikėtai pasirodo vyras iš pirmojo vagono. Nervingu žvilgsniu vėl nužvelgia hostę ir drebančiu balsu prabyla:
- Matau tave ne pirmą kartą... Ar tu visada dirbi šiame traukinyje?
- Taip, bet kasdien vis kitokiu laiku.
Dar keletas klausimų apie darbą, tikslinimasis kokiu laiku dažniausiai hostė dirba ir panašiai. Hostė atsako į klausimus abstrakčiai ir kiek suraukia kaktą.
- Aš manau, kad tu labai miela... - vėl nedrąsiai tęsia vyriškis. Gal norėtum kada kartu papietauti?..
- Atsiprašau, bet aš turiu vaikiną...
- Na, žinoma, tu juk labai graži, bet aš turėjau pabandyti... - šįkart kiek paskubomis išberia žodžius vyras ir nusisukęs nulekia atgal.
Hostei pasirodo, jog vyro akys kiek sudrėko...

LABA DIENA. AŠ GRĮŽAU.

Trys mėnesiai. Tiek buvau dingusi. Bet bandau grįžti...

Su sklidina stikline kolos su ledukais, kurią geriu visą dieną šiandien, ir nuo kurios jau atšipo gomurys. Nepavargstu sau kartoti, jog tai paskutinis kartas, kai geriu šitą brudą. Mėsą bandžiau mesti valgyti kokius keturis kartus. Kol galiausiai tai įvyko natūraliai. Tikiu, kad vieną dieną nubusiu, išgersiu šviežiai spaustų sulčių (o ne smirdančios kavos), suvalgysiu kokį vaisių ir pilna energijos ir pozityvumo pradėsiu naują gyvenimo būdą.

Šiandien pažiūrėjau filmą "Take this Waltz". Įsimylėjau pagrindinių herojų namą. Toooks spalvingas, bet kartu tokios ramios ir jaukios palvos. Ir tie visi daiktai, ir tos erdvės... Kada nors ir aš turėsiu SAVO vietą, kad ir kas tai bebūtų, ar mažas namelis, ar butukas, ar dar koks neaiškios paskirties angliškas statinys.

Žinau, kad esu introvertė. Žinau, kad daugelis žmonių yra ekstrovertai. Žinau, kad daugelis ekstrovertų nesupranta introvertų. Bet ar tai introvertus daro keistais? Ar tai tiesiog ekstrovertų problema, kad jie nesugeba priimti kitokių?

LIKIMO KALVĖ

Kai nežinau, ko noriu, sakau, jog likimas sudėlios kaip reikia. Bet dabar imu galvoti, ar tikrai likimas egzistuoja? Arba - ką aš vadinu likimu? Gal tai tik mūsų pasirinkimų ir minčių materialus rezultatas? Nes kai atiduodu sprendimą į likimo rankas, giliai viduje vis tiek tikiuosi vienokio ar kitokio rezultato. Net jei ne iki galo suvokto. Vadinasi, mano tikėjimąsis (mano mintis) išskrieja į Visatą ir grįžta kaip materialus likimo pasirodymas.

Taigi taip išeina, kad neverta niekada kaltinti likimo, nes išsipildo ne tik mūsų svajonės, bet ir nuogąstavimai, baimės ir tikėjimas bloga baigtimi (nes gi "toks mano likimas"). Pagaliau supratau, ką reiškia posakis, jog esame savo likimo kalviai. Visatje nėra atsitiktinumų. Viską nulemia mūsų mintys. Tereikia jas stebėti ir kontroliuoti.