Ne kartą girdėta ir skaityta mintis. Ar tikrai mes pasikeičiame kas 7-erius metus? Kad keičiamės išvaizda, viskas matoma ir aišku. Tačiau, ar pastebime, kaip keičiamės ir vidumi, mąstymu, visu "aš"?
Man 27-eri. Paskutinieji šio septynmečio {kirtis ant y} metai. Pastaruoju metu daug galvoju, kas vyksta mano gyvenime, ko noriu, kokios mano vertybės ir, apskritai, kur link veda mano pasaulėžiūra. Iš pradžių neramino mintys, jog "degraduoju". Paskutiniuosius keletą metų domėjausi visokiais keistais dalykais, pradedant konspiracijos teorijomis, reinkarnacija ir apskritai nematomu pasauliu, ir baigiant joga, meditacija ir žaliavalgyste.
Tada persikrausčiau į Londoną...
Nesakau ir nemanau, kad Londonas padarė įtaką mano keitimuisi. Net gi pradedu galvoti, kad didelis keitimąsis ir nevyksta. Tiesiog buvo keletos metų ieškojimas, išbandymas įvairiausių tiesų. Nes taip, kaip gyvenu dabar, rodos, visuomet norėjau. Na, kaip pradedu gyventi. Laisvai ir be savęs ribojimo visose srityse. Ir be taisyklių bei kažkieno sugalvotų normų, pagal kurias VISI sprendžia, kas yra gerai, o kas nepriimtina.
Vis dar buvau įsikibusi savo pastarųjų metų ieškojimų ir galvojimų, kad privalau lankyti jogą, medituoti ir jei ne žaliavalgiauti, tai bent šiaip sveikai maitintis. Jau nekalbu apie visokias dvasines knygas, video ir audio paskaitas.
Savotiškas lūžis, manau, įvyko nuėjus į jogą. Po dviejų metų pertraukos. Laikas pamokoje pralėkė nepastebimai ir visai neblogai buvo prasitampyti, bet tokio malonumo ir vidinio atsipalaidavimo kaip anksčiau, nejutau. Važiuodama namo vis svarsčiau, kas dėl to kaltas. Gal tiesiog nebuvo vidinio kontakto su jogos mokytoja? Gal nebuvau pati tinkamai nusiteikusi tą dieną? O gal vis dėl to joga ne man?
Taip gražu žiūrėti į lanksčius žmones, darančius įvairiausias jogos asanas. Tačiau, turiu pripažinti, kad jei aš norėčiau pasiekti tokio lygio, turėčiau treniruotis labai daug ir, ko gero, gana ilgai. Supratau, kad noriu tiesiog sportuoti. Ir kad mano užsiciklinimas ties joga, neliedžia man išbandyti kitokių sporto rūšių, tokių kaip kalanetika, pilates ar paprasta treniruoklių salė. Nes tai kažkaip ne dvasiška.
Kas mane pažįsta daug metų, manau, atsidus - grįžo senoji Asta :) Su kuo daugiau ėmiau bendrauti paskutiniaisiais metais, galbūt, iš tiesų pagalvos, jog degraduoju toje Anglijoje.
Aš pati, vis gi, manau, jog nieko blogo su manimi nevyksta. Šis mano gyvenimo septynmetis buvo (ir vis dar šiek tiek yra) pilnas įvairiausių ieškojimų ir pažinimų. Netikiu, jog nuo dabar sustabarėsiu ir niekuom nebesidomėsiu. Ir toliau karts nuo karto paskaitau dvasinių ar pasąmoningų knygų, domiuosi sveika mityba ir gyvensena. Gal tik kiek atlaidžiau žiūriu į viską ir mažiau radikalumų manyje išlikę. Nors eksperimentuoti ir išbandyti pačiai, man labai patinka. Pavyzdžiui, susigalvojau, kad man reikia išsivalyti organizmą. Perskaičiau, kad sveikuolių sąjungos viceprezidentė su vyrų valėsi organizmą 10 dienų gerdami vien sultis. Pagalvojau, reikia ir man pabandyti, tik pridėti dar ir žalius kokteilius. Deja, neištvėriau nė vienos dienos iki galo :) Prieš porą metų taip mėgti žalieji kokteiliai dabar kėlė šleikštulį ir vien galvojimas, kad dar 9 dienas reiks juos gerti, varė į neviltį. Eilinį kartą įsitikinau, kad tai, kas be galo tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Taigi reikia daryti savaip - susikurti savitą sveikos mitybos formulę. Čia tik laiko klausimas ;p
Tikiu, kad per šiuos metus nurims paskutinieji pasispardymai manyje, ir pagaliau viskas susidėlios į savas vietas. Neabejoju, kad daugiau ar mažiau, pasaulėžiūra kis visą gyvenimą. Mane gąsdina vien mintis, jog galėčiau užsižiūrėti į vieną tašką ir keliauti per gyvenimą nesidairant. Juk tiek daug dar visko reikia pažinti ir patirti.
Tad dar plačiau atmerkiu akis ir išskėčiu rankas. Noriu aprėpti kuo daugiau.
Juk kol nepabandai, NEŽINAI, ar tai nėra tavo kelias. Ar bent jau mažytis džiaugsmas kelyje.
Pabaigai, trumpa istorija apie tai, koks kartais ribotas mūsų požiūris į tai, ko nematome. Skaityti čia.
