TAI KĄ, KŪDINAMĖS AR LIEKAM GRAŽIOS?

Iki vasaros liko 2 mėnesiai ir savaitė. Kažkaip kasmet vis dingsta pirmas pavasario mėnuo. Ar jums nebūna, kad kartais skaičiuojate žiemos mėnesius nuo Naujųjų metų? Va, taip ir pasivagia žiema pavasarį. 

Anyway.

Pražioplinau visą kovą, bet vis dar yra du mėnesiukai iki vasaros. Nežinau, kodėl būtent vasara yra mano terminas. Matyt, tiesiog man būtinas kažkoks terminas, kad apskritai pradėčiau. Ir ne šiaip sau tylus pasižadėjimas ir nekreipimas dėmesio, jei viena kita diena nuplaukia. Viskas turi būti fiksuojama ir žymima tokioje vietoje, kuri badytų akis. Taigi, ant sienos jau pakabinas balandžio kalendorius:

Kiekvieną dieną susižymėjau raidėmis, prie kurių turės atsirasti skaičiukai. Pavyzdžiui, pirmoji V raidė reiškia vandenį, tad žymėsiu, kiek litrų vandens per dieną išgeriu. Gal atrodo nereikšmingas punktas, bet kai ėmiau pastebėti, jog dažniausiai per visą dieną neišgeriu nė vienos stiklinės vandens (nebent darbe sodos vandens, bet šiame kalendoriuje burbuliuoto vandens neįskaičiuosiu), tai pasidarė aišku, kodėl mano oda, plaukai ir lūpos tokie sausi. Ne tik kad nedrėkinu organizmo iš vidaus, bet dar ir siurbiu ten esantį vandenį su kasdiene kava ir kola. Taigi, man asmeniškai punktas labai svarbus ir reikalaujantis pastangų.

S raidė skirta sportui/mankštai. Esu žiauri tinginė, kas liečia bet kokį sportavimą. Gyvenant Lietuvoje, lankiau jogą du kartus per savaitę. Ir nors tingėdavau į ją važiuoti, po jos jausdavausi tiesiog nuostabiai - ne tik pasportavusi, bet ir psichiškai pailsėjusi ir atsipalaidavusi. Nepakartojamas jausmas. Bet namuose prisiversti padaryti keletą pratimukų, nesvarbu, ar jogos, ar tiesiog elementarios mankštos - man didžiulis iššūkis, kuris bent jau kol kas neteikia jokio malonumo. Bet aš pasiryžusi truputuką save ir patarkuoti - jei vieną dieną patingėsiu pasimankštinti, kitą dieną turėsiu atidirbti dvigubai. Ir nepavyks numuilinti - juk viskas bus žymima minučių tikslumu!

Bet ne viskas apie išvaizdą suksis mano šiame asmeniniame iššūkyje. Pavyzdžiui, A raidė žymi anglų kalbą. Vis dejuoju, kaip prastai kalbu angliškai, gyvendama Londone, bet pastangų ją tobulinant, dedu minimaliai. Taigi, nuo šiol KASDIEN turėsiu kažką mokytis angliškai. Turiu dar savaitę iki balandžio, susigalvoti tikslų kasdienį planelį.

<< Tikrai nenorėčiau atsidurti šio vyruko vietoje! Bet pažiūrėti smagu :) >> 

<< O šitą galingą dainą vakar išgirdau grojant metro stotyje. Iš pradžių nė neatpažinau, nes kaip visuomet, man tai tiesiog stotyje grojama muzika, į kurią daug dėmesio nekreipiu praeinant. Bet MyMAn pradėjo dainuoti žodžius ir po to jau nebuvo įmanoma išmesti dainos iš galvos. Net grįžę namo dar porą kartų klausėmės plokštelės su šia daina. Kai kurios dainos turi kažką tokio, jog net padainuotos vos kelios eilutės skamba ne vieną dešimtmetį. >>

Anyway.

Dar vienas mano iššūkis, kuris galvoje bręstą jau N (vienas iš nedaugelio dalykų, išmoktų per matematiką ir pritaikomų gyvenime) mėnesių - tai maisto koregavimas. Na, aš daugiau ar mažiau maistą koreguoju, rodos, visą gyvenimą (po to, kai išsikrausčiau iš tėvų namų ir ėmiau galvoti, ką reikės valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei). Bet vis nepavyksta susitvarkyti tinkamo valgiaraščio. Vis eksperimentuoju su savo mityba. 

PUSRYČIAI. Šiuo metu, turbūt, bus mano eksperimentų prioritetų gretose. Lietuvoje susitepdavai sumuštinį ir, rodos, pusryčiauji kaip ir daugelis žmonių - normaliai. Bet batono aš nelabai mėgėja, o eiti iki lietuviškos parduotuvės, kad nusipirkčiau juodos duonos, irgi dažnai tingisi. Kita vertus, apskritai manęs nežavi sumuštiniai. 

Bandžiau kokias dvi savaites kasdien ryte valgyti sausus pusryčius su pienu. Vėl gi, ne mano tai maistas. Nesijaučiu nei labai soti, nei skaniai pavalgiusi, o ir pagalvojus apie tai, kad daugelis dribsnių dabar genetiškai modifikuoti... Hmmm. 

Dažnai valgau keptą kiaušinį su daug daržovių. Anot Lietuvos mitybos specialistų, nederėtų valgyti daugiau nei dviejų kiaušinių per savaitę. Anot Anglijos spaudos, kiaušinių galima valgyti kiek tik nori. Kuom tikėti? Norėčiau likti per viduriuką. Du ar daugiausia tris kartus per savaitę pusryčiams valgyti keptą ar virtą kiaušinį gal ir neblogas pasirinkimas. Ypač tokiems kaip aš, kurie nevalgo mėsos ir žuvies. 

Didysis klausimas - ką valgyt kitomis dienomis?? Kad jaustumeisi sotus, bet neapsunkęs. Dabar manyje verda užsidegimas susirasti paprastų receptų ir GALIAUSIAI susidėlioti savaitės pusryčių valgiaraštį. Ar bent jau turėti mini sąrašiuką galvoje, ką galima būtų valgyti pusryčiams. Nes šiaip aš nesu didelė virtuvės fanė ir entuziastė, tai tikrai šis klausimas vargina kone kasdien. O savęs varginti nemėgstu, tad - ai, kiaušiniai bus gerai. VĖL!

KAIP RASTI SAVO PAŠAUKIMĄ?

Kaip žmonės atranda savo pašaukimą? Ar jie dar vaikystėje sugalvoja/ pajaučia/ nusprendžia, kuom nori būti užaugę ir tikslingai to siekia užaugę? O gal tėvai nusprendžia už vaikus, ko jie nori? Vaikystėje daugelis norime paprastų, žemiškų, kasdien matomų ar didvyriškai parodomų per TV profesijų. Kai esi darželinukas ar mokyklinukas, teta, parduodanti tavo mėgstamiausią "Donald's" gumą, atrodo, kaip įdomiausią darbą atliekantis asmuo - ne tik sudėlioja visas prekes, paduoda, ko prašai, bet dar ir pinigus skaičiuoja bei sąsiuvinuke tvarkingai sužymi visas parduotas prekes. 

Gerai, dabar tai skamba kaip močiutės pasakojimai apie vaikystę. Ir darželinukės, ko gero, nebesvajoja apie pardavėjos darbą. Dabar, turbūt, visos nori būti manekenėmis ar verslininkėmis. O gal tuom ir tuom vienu metu. 

Žodis "verslas" - labai abstraktu. Juk vis tiek teks pasirinkti sritį. Nebent esi tas žmogus, kurį varo į priekį uždirbami pinigai, nesvarbu, ką bedirbtų. Aš taip negaliu. Nemoku rinktis darbo pagal pinigų kiekį. Noriu širdžiai mielos veiklos. Ach, tu šventas banalume.

- KAIP RASTI SAVO PAŠAUKIMĄ? 

Aš iš tų, kuri vaikystėje svajojo būti pardavėja. Arba mokytoja. Būti rašytoja niekada negalvojau, tačiau vienas mėgstamiausių vaikystės užsiėmimų buvo rašymas - pažiūrėjusi kokį filmą, pavogdavau jo veikėjus ir parašydavau savo istoriją. 

Netapau aš nei mokytoja, nei rašytoja. Kadangi mėgau ir keliauti, o namuose nuolat pilnėjo segtuvas su straipsniais apie įvairias šalis, nusprendžiau studijuoti turizmą. Bet Vilniaus universitetuose jo nebuvo, o kraustytis kažkur į Lietuvos pakraštį - Klaipėdą - nedrįsau. Matyt, turizmo troškimas per mažas buvo. O gal bijojau likti viena, nes visos draugės kraustėsi į Vilnių. Arba tai paprasčiausia meilė sostinei padarė apsisprendimą už mane. Kaip ten bebūtų, baigiau geografijos studijas, bet mokytojos darbas tiesiog gąsdino. Bet džiaugiuosi, kad studijavau būtent ten ir tą, nes dabar turiu nuostabių naujų draugų. Man - tai brangiausia, ką suteikė universitetas.

- GERAI, TAI KAIP RASTI TĄ PAŠAUKIMĄ?

Mane tikrai jau ima ne tik slėgti ir kankinti šitas klausimas, bet ir akivaizdžiai erzinti. Net imu širsti (dažniausiai viduje), kai kažkas paklausia, ką mėgstu veikti, kokie mano pomėgiai ir pan. NEŽINAU. Mėgstu parašinėti blog'e ar ilgus laiškus draugams - ar tai pomėgis? Mėgstu žiūrėti filmus ir serialus - negi čia hobis? Mėgstu skaityti įkvepiančias mintis - tikrai garsiai to neįvardinu kaip pomėgio. Ir dar daug kitų mažų, nereikšmingų dalykų mėgstu, bet jie nėra tie pomėgiai, apie kuriuos klausia kiti. 

Užaugau mažame mieste. Išbandžiau, ko gero, visus siūlomus būrelius ir užsiėmimus. Net gi rankinį porą dienų lankiau, nors sportas tikrai ne mano sritis. Bet vaikystėje buvau užsidegusi išbandyti viską - nuo dailės mokyklos (aš tragiška dailininkė) ir dramos studijos iki sporto ir kraštotyrinės veiklos bei laikraštuko leidimo. Visko net nepamenu, ką esu išbandžiusi. Žinau tik tiek - nors kai ką lankiau keletą mėnesių ar metų, bet nė vienas užsiėmimas neuždegė tokios ugnies viduje, kad jausčiau aistrą tam ir po mokyklos.

-  ATSIPRAŠAU, JEI ĮRAŠAS NEATSAKO Į TEMOS KLAUSIMĄ. AŠ PATI RAŠAU IR IEŠKAU ATSAKYMO. KARTAIS RAŠTU IŠDĖSČIUS VISKĄ, GIMSTA IDĖJA. 

Laikas pravėdinti galvą ir paklausyti mėgstamos grupės albumo. Mano mylimiausia daina - Silver Bird. Tavo?

Ar ilgi įrašai - nuobodūs? Galbūt. Bet šis skirtas man pačiai. Ir gal tiems keliems, kurie jaučiasi taip pat. Pasimetę ir supykę ant savęs (ar kažko), kad neranda mėgstamos veiklos.

Visi "žinovai" pataria susirašyti ant lapo tai, ką mėgsti ir tada iš to išmąstyti, ką galėtum/norėtum veikti gyvenime. Bet kaip jau minėjau, aš stringu ties pirmąja užduotimi ir negaliu išvardinti normalių pomėgių. Tada atsiranda dar ir antra neviltis - kokia aš nuobodi asmenybė, nieko normalaus neveikianti gyvenime.

Nepadeda ir prie lovos pakabinti ir prieš užmiegant kartojami žodžiai "Aš žinau, ko noriu". Gal per trumpai dar tai kartoju - guodžiu save.

Pavydžiu tiems, kurie kuria. Meną, muziką, bet ką. Aš, rodos, visose profesijose randu nemėgstamų vietų. Pavyzdžiui, GALBŪT norėčiau KARTAIS būti fotografė. Bet ta visa techninė pusė numuša visą entuziazmą. Nežinau, kaip ten buvo anksčiau, bet, manau, man praeities fotografija priimtinesnė. Kai gaudai šviesą, gaudai kadrą, gaudai spalvas. O ne nustatai penkis rėžimus fotoaparate ir po to dar vis tiek nuotrauką photoshop'ini. Su didžiule nostalgija prisimenu vaikystę, kai naktį raudona lempa apšviestoje vonioje tėtis ryškindavo nuotraukas. Magiškas vaizdas, kai matai popierių, plaukiojanti vonioje ir po truputį ryškėjantį vaizdą. 

Kita vertus, džiaugiuosi, kad šiuolaikiniuose telefonuose yra kameros. Ir kad kažkas sukūrė Instagram'ą. Dabar galiu net nebūdama fotografė, tiesiog laukdama autobuso stotelėje, fotografuoti tai, kas aplinkui. O uždėjus vieną kitą Instagram filtriuką, gaunasi, pavyzdžiui, toks variantas:

Na, bet juk kalba ne apie fotografiją. KAIP RASTI SAVO PAŠAUKIMĄ? Štai didysis klausimas.

Rašyti man daug maloniau ir lengviau nei kalbėti. Nemoku sklandžiai reikšti minčių žodžiu. Lyg negirdėčiau savo pačios minčių, kai garsiai kalbu. Lyg per daug įtemptai klausyčiausi, ką sako pašnekovas ir, rodos, tuo metu nieko pati negalvočiau. Taip, rašyti man lengviau. Minimum trijų ar keturių lapų laiškas draugams - man gana įprastas reiškinys, nors kai kuriuos draugus gal ir užknisantis. Gerai, kad bent telefonas mane apriboja ir leidžia į vieną žinutę sutalpinti ne daugiau kaip trijų žinučių simbolių kiekį. Nors dažnai tenka trinti paskutinio sakinio pradžią, nes netelpa jo galas. Man patinka rašyti ir draugų raginimai rašyti straipsnius, tikrai įkvepia. Tačiau, vien mintis, kad dabar atsisėsiu ir parašysiu straipsnį, mane verčia sustingti. Apie ką aš rašyčiau? Juk nesu profesionalė jokioje srityje. Galiu pablevyzgoti tik blog'inėmis temomis apie viską ir kartu apie nieką. 

Žinau, koks man darbas patiktų. Bet abejoju, ar toks egzistuoja. Jei esate apie tokį girdėję, prašau, išduokite paslaptį!! Mano svajonių (?) darbas vadinasi PATINKA-NEPATINKA (gal dėl netikslios formuluotės ir nerandu jo skelbimuose??:) Tai iš dalies vėl gi liečia nuotraukas, bet kita vertus, tai pakankamai plati "sfera". Pavyzdžiui, man patiktų iš 100 nuotraukų atrinkti 10, kurios bus žurnale ar parodoje. Man patiktų nuspręsti, kuri grafinė reklama atrodo įtikinamiau ir efektingiau. Man patiktų patarti, kurios spalvos užuolaidos konkrečiam kambariui tiktų geriausiai. Man patiktų nuspręsti, kurios 10 iš 15 dainų turėtų atsidurti muzikos albume. Man patiktų tiesiog reikšti nuomonę apie tai, kas man patinka, ar nepatinka. Bet be argumentavimo. Nes tokie apsiprendimai beveik visuomet būna jausminiai, o ne logiški. Juk nuojauta retai apgauna, tiesa?

- RIMTAI, GAL KAS GIRDĖJOTE APIE TOKIO POBŪDŽIO DARBĄ? Pageidautina Londone.

Kažkaip labai jau išsiplėtė mano pamąstymai, kurie turėjo būti ne ką ilgesni nei kiti mano įrašai šiame blog'e. Tad pabaigai:

P.S. KAIP JŪS RADOTE/IEŠKOTE SAVO PAŠAUKIMO????

SEKMADIENIO PASIPASAKOJIMAI

Kiekvieną rytą pradedu savo pusrytiniu serijalu "Game of Thrones". Niekada nemaniau, kad gali patikti tokio pobūdžio serialas ir kiek skeptiškai nusiteikusi įsijungiau pirmojo sezono pirmąją seriją. Ir tiesą sakant, pirmos minutės visai nežavėjo, bet pasiryžau pažiūrėti iki galo. Labai lengvai serijalas tapo rytiniu ritualu. 

Nebevertinu savaitgalių. Kai pradėjau dirbti puse etato, beveik visos dienos tapo vienodos. Ir tai ima slėgti. Pasiilgau savaitgalių. Kai žinai, kad turi tik dvi laisvas dienas ir stengiesi jas išnaudoti kaip galima geriau. Kai stengiesi ir pailsėti, ir pasilinksminti, ir apsitvarkyti, ir su draugais/vaikinu susitikti, ir šiaip dar -niolika darbų padaryti. Nes tik dvi laisvos dienos. Taip laukiamos nuo pat pirmadienio. 

Šita (--> YouTube) mergaitė - tikra būsimoji žvaigždė. Negaliu nustoti šypsotis, žiūrint į ją. Tokia miela, tokia charizmatiška, tokia gražutė. Kada nors mano vyras su dukrele irgi tokius video kurs. O kol kas lieka tik svajoti apie būsimą vyrą ir būsimus vaikus :)




Didžiausia ir netikėčiausia šio savaitgalio naujiena - mano brolis susižadėjo!! Vis dar negaliu patikėti. Kad jie kurs šeimą ateityje, niekam, turbūt, nebuvo abejonių. Bet vis tiek labai nustebino šis palypėjimas santykių laipteliais. Ir visai nesvarbu, jei ant šio laiptelio jiedu stovės dar metus ar dvejus. Kaip mano brolis pasakė, jie tiesiog dabar džiaugsis nauju statusu. Iš tiesų, tai visai kitas statusas. Kol tik draugauji, tai lyg vis dar tikriniesi, ar tikrai čia tas žmogus, su kuriuo nori būti ir kurti ateitį. Žiedelis parodo, kad apsisprendei. Ir tai, manau, labai sutvirtina santykius, įneša daugiau saugumo, kurio taip reikia merginoms. Kita vertus, tas saugumas atpalaiduoja ir gali parodyti savybes ar įpročius, kurie, galbūt, buvo slepiami iki tol. Bet tai nebūtinai sukelia abejones, bet gali kaip tik sutvirtinti ryšį. Bet kokiu atveju, naujas statusas visada yra gerai. Gaivaus oro gurkšnis. 

  

ŠIANDIEN VADINKITE MANE APATIJA

Kaip gera, kai pabundi nuo gaivaus vėjelio pro vos pravirą langą, ir nuo šiltų saulės spindulių. Dar nepramerki akių, bet jau šypsaisi. Žinai - bus nuostabi diena.

Bet šiandien kitokia diena. Šiandien tamsu ir lyja. Bandai ryte nuotaiką pasikelti linksmais video internete, mėgstamu serijalu pusryčiaujant, mylima muzika. Ant kaktos ima ryškėti žodis apatija. Bandai jį nutrinti, nuplauti, panaikinti. O jis ryškėja. Pasiduodi. Tebūnie - šiandien mano vardas Apatija.

Iš dalies ji man patinka. Patinka labiau nei liūdesys, pyktis, stresas ar tingulys. Tu tiesiog egzistuoji be konkrečių emocijų. Ir nepyksti ant savęs, kad diena praėjo veltui. Nes po tokio video žinai, kad gyvenimas dar prieš akis ir nereikia savęs plakti kasdien dėl nepadarytų žygdarbių.

Visapusiškos laisvės poreikis vis didėja. Ar tai ženklas, kad einu teisingu keliu?..

NEPATAISOMA ATIDĖLIOTOJA

Reikia ieškotis darbo... Nei šis, nei tas nuo pat ankstaus ryto pulti koreaguoti savo motyvacinį. Reikia kavos. Ir pusryčiai būtų neblogai. Įdomu, kas naujo feisbuke. Peržiūriu keliasdešimt tinklaraščių. Atsirenku keliolika įdomiausių - paskaitysiu vėliau. Nes darbar reikia ieškotis darbo. Senokai kambarį siurbiau, jau tikrai laikas. Na, gerai, paskaitysiu tik vieną blog'ą. Oi, dar gi skalbiniai nenurinkti. Žinau, kad reikia ieškotis darbo. Aš neatidėlioju, juk dar net pietų nėra. Tiesa, pietūs. Žadėjau šiandien pasidaryti brokolių/kalafijorų/grybų/sūrio apkepą. Dar truputuką paskaitynėsiu kitų blog'us valgydama. Dvi savaites gulintys greipfrutai bado akis. Būtinai turiu šiandien išsispausti sultis. Noriu pažiūrėti filmą. Bet negaliu sau to leisti, juk dvi valandas sugaišiu - reikia ieškotis darbo! Gerai, viskas. Pasidarau kavos ir bandau pritaikyti savo motyvacinį naujai sričiai. Londone jau TIKRAS pavasaris. Saulė, šiluma, giedras dangus... Būtų smagu pasivaikščioti palei kanalą. Žaviuosi laiveliuose gyvenančių žmonių laisve. 

Na, kitą kartą, juk pavasaris dar tik prasideda. Kaip gera nedirbti ir mėgautis tuom. Deja, aš nesimėgauju. Stresas dėl dalinės bedarbystės bado šonus. Bet dar visa diena prieš akis. Puse dienos ir puse nakties. Aš neatidėlioju, aš kaupiuosi. Juk atsakingas darbas parašyti gerą motyvacinį laišką. Negalima tept-lept. Visus kelioliką atidarytų puslapių su tinklaraščiais, išsisaugau viename aplankale - šiandien su jais tikrai baigta. 

Atsidarau puslapius firmų, į kurias žadu siųsti CV. Kad įkvėptų motyvacinio rašymui. Nesuprantu, kodėl taip miegas suėmė... Nejaugi taip akivaizdu, kad nenoriu dirbti? Kas sugalvojo pinigus? Dabar dėl jų turime daryti tai, kas mus erzina, vargina ir kitaip psichologiškai kankina. 

Reikia ieškoti darbo... 

Aplanko egzistenciniai klausimai...

POKALBIŲ ŠABLONAI

Pokalbių šablonai - tai aš. Neįsivaizduoju savęs be jų. Būtų labai nuobodu "klausytis" monologinių savo minčių. Aš gyvenu dialogais. Kalbu ne mažiau nei visi aplinkiniai. Tyliai. Viduje. Ne viena. Mano pokalbiai tikri, realūs, kartais dramatiški ar be galo švalnūs ir jautrūs. Būna, perkeliu juos į realybę. Ir mano pašnekovas, kaip koks gerai išmokęs žodžius aktorius, pats to nežinodamas atkartoja jau man "girdėtą" dialogą. Nenuobodu man taip, o ramiau ir drąsiau.

Naujausi mano pokalbių šablonai padeda man lavinti anglų kalbą. Vidiniame dialoge nežinomą žodį pasižiūriu tikrame žodyne. Ir tikrame pokalbyje jau žinau, kaip pasakyti "replės" anglų kalba.

O dar man patinka išgirdus praeivio gražiai britiškai ištartą žodį, kelis kartus pamėgdžiojant akcentą patyliukais jį atkartoti. Ir tikiu, kad tik aš girdžiu. Ir lūpos beveik nejuda. Mėgaujuosi sau viena. Ir mokausi.

Kas čia keisto?

STALAS PRIE LANGO

Įsivaizduoju save sėdinčią prie rašomojo stalo. Būtinai prie lango, kur daug šviesos ir erzinančių, bet kartu šildančių saulės spindulių. Ne tyloje. Privalau girdėti gyvenimą: tolumoje ūžiančias mašinas; namo išorėje nutiestu vamzdžiu nubėgantį vandenį, kažkam pasinaudojus tualetu; besilabinančius kaimynus; šnarančius medžio lapus. Bet ką, kas leistų pajusti, jog vyksta gyvenimas. Ir gaivus oro srūvenimas pro vos pravirą langą. Kavos kvapas. Nemėgstu jo, bet be garuojančio puodelio - vaizdas ne pilnas. Aš rašau...

Aš rašyčiau... jei turėčiau stalą prie lango.


    

MANO VARDAS NE ROMA

Šita grupė (--> YouTube ) yra cool. Kai tik galiu, apsilankau jų koncerte. Buvau praeitą savaitę. Smagus ne savaitgalio vakaras. Darau išvadą, kad man reiktų dažniau išlįsti iš savo urvelio ir pasižmonėti. 

Būna, kad sėdžiu lovoje ir žiūriu į lubas. Arba sieną. Lėtai seku savo minčių filmą. Kartais visai įdomu. Ir net gi norisi taip sėdėti ne vieną pusvalandį. Bet net ir minčių filmus pertraukia "reklama", sakanti, kad negalima sėdėti ir spoksoti į vieną tašką. Reikia kažką veikti. Nesvarbu, ką, svarbu - veikti. Nes juk minčių stebėjimas nėra veikimas (?!). Nes niekas nemato veiksmo. 
     - Kas yra? Ko be nuotaikos?
Juk tikrą filmą dažnai irgi žiūrime akmeniniais veidais. Kas mums visiems negerai?

Įsijungi kokį puslapį, o jame randi nuorodą į kažką kito. Žinoma, neabejotinai įdomesnio ir geresnio. Ir iš tiesų žavi, kaip kartais netikėtai informacija pati pas tave ateina. Šiandien taip "susipažinau" su mergina, kuri prisidengusi slapyvardžiu ir nerodydama savo veido, jau išleido dvi knygas. Neskaičiau nė vienos (juk tik šiandien "susipažinau"). Įsijungiau paskaityti keletą jos rašinėlių. "Mano vardas Roma" perskaičiau du kartus. Absoliučiai artimas, suprantamas ir mylimas rašymo stilius.

PAVASARIS!!! Say something awful....

Jei kažko nori, tai eini ir darai. Kitaip kiaulystės dėsnio neišvengsi. Jei be galo nori į WC, tai ir leki, o ne prieš tai dar greitai-greitai indus suplauni. Nes kol tu darai tą greitai-greitai veiksmą, kaimynas būtinai užims vonią ir pusvalandį maudysis. Dėsnis, ne kitaip. 

O buvo taip... Kaip visuomet ilga dviejų valandų pietų pertrauka. Išėjau pasivaikščioti po apylinkes. Kažkas parašė SMS ar tai FB laišką (nepamenu, nes istorija kelių mėnesių senumo). Labai norėjau išsamiai ir greitai atrašyti, naudojant abiejų rankų pirštus, bet nešiausi skardinę gėrimo. Prisėdau lauko kavinukėje, kad būtų paprasčiau. Berašydama dar spėjau mintyse pasinervuoti dėl nuo drėgno oro besišiaušiančių savo banguotų plaukų. Staiga akies krašteliu matau, kad priešais mane sustoja dviratininkas.
     - Atleiskite, tik norėjau pasakyti, kad jūsų plaukai nuostabūs! 
Dviratininkas nuvažiuoja, o aš išsikeliu retorinį klausimą sau: "Kodėl mes taip smarkiai dėl visko save kritikuojame?"

Say something awful, as if fucking the world is your right.   <--- YouTube

Nemėgstu dienų, kai tenka dirbti visą dieną. Stengiuosi atsikelti anksčiau, kad turėčiau dar kokias 2-3 valandas sau. Net jei jas praleidžiu sėdėdama FB, rašydama blog'ą, žiūrėdama naują "New Girl" seriją ar tiesiog ieškodama patinkančios muzikos Spotify. Bet tai MANO laikas. Rytinis laikas, kurį be galo myliu.
Noriu naujo darbo su laisvais vakarais. Bet tuomet nebus laisvi rytai. Dilema!

Nu jau koks geras dalykas tas Spotify, tai negaliu atsidžiaugti. Beveik visą muziką galima jame rasti, susikrauti į savo grojaraštį ir klausytis dienų dienas. Daugiau jokio nelegalaus dainų siuntimosi iš interneto. Deja, Lietuvoje neprieinama ši programa...

Bet galiu parekomenduoti kitą dalyką - Chill radiją. Labai geras taip pat dalykas, kai reikia namuose sukurti neutralų, neblaškantį muzikinį foną. Norint įjungti radiją, jums tereikia įvesti bet kokį UK pašto kodą (pvz. E10 7BD), kad parodytumėte, jog esate, atseit, iš 'tinkamos' šalies. 

PLEASE DON'T DO THIS TO YOUR CHILD!!