KAIP RASTI SAVO PAŠAUKIMĄ?

Kaip žmonės atranda savo pašaukimą? Ar jie dar vaikystėje sugalvoja/ pajaučia/ nusprendžia, kuom nori būti užaugę ir tikslingai to siekia užaugę? O gal tėvai nusprendžia už vaikus, ko jie nori? Vaikystėje daugelis norime paprastų, žemiškų, kasdien matomų ar didvyriškai parodomų per TV profesijų. Kai esi darželinukas ar mokyklinukas, teta, parduodanti tavo mėgstamiausią "Donald's" gumą, atrodo, kaip įdomiausią darbą atliekantis asmuo - ne tik sudėlioja visas prekes, paduoda, ko prašai, bet dar ir pinigus skaičiuoja bei sąsiuvinuke tvarkingai sužymi visas parduotas prekes. 

Gerai, dabar tai skamba kaip močiutės pasakojimai apie vaikystę. Ir darželinukės, ko gero, nebesvajoja apie pardavėjos darbą. Dabar, turbūt, visos nori būti manekenėmis ar verslininkėmis. O gal tuom ir tuom vienu metu. 

Žodis "verslas" - labai abstraktu. Juk vis tiek teks pasirinkti sritį. Nebent esi tas žmogus, kurį varo į priekį uždirbami pinigai, nesvarbu, ką bedirbtų. Aš taip negaliu. Nemoku rinktis darbo pagal pinigų kiekį. Noriu širdžiai mielos veiklos. Ach, tu šventas banalume.

- KAIP RASTI SAVO PAŠAUKIMĄ? 

Aš iš tų, kuri vaikystėje svajojo būti pardavėja. Arba mokytoja. Būti rašytoja niekada negalvojau, tačiau vienas mėgstamiausių vaikystės užsiėmimų buvo rašymas - pažiūrėjusi kokį filmą, pavogdavau jo veikėjus ir parašydavau savo istoriją. 

Netapau aš nei mokytoja, nei rašytoja. Kadangi mėgau ir keliauti, o namuose nuolat pilnėjo segtuvas su straipsniais apie įvairias šalis, nusprendžiau studijuoti turizmą. Bet Vilniaus universitetuose jo nebuvo, o kraustytis kažkur į Lietuvos pakraštį - Klaipėdą - nedrįsau. Matyt, turizmo troškimas per mažas buvo. O gal bijojau likti viena, nes visos draugės kraustėsi į Vilnių. Arba tai paprasčiausia meilė sostinei padarė apsisprendimą už mane. Kaip ten bebūtų, baigiau geografijos studijas, bet mokytojos darbas tiesiog gąsdino. Bet džiaugiuosi, kad studijavau būtent ten ir tą, nes dabar turiu nuostabių naujų draugų. Man - tai brangiausia, ką suteikė universitetas.

- GERAI, TAI KAIP RASTI TĄ PAŠAUKIMĄ?

Mane tikrai jau ima ne tik slėgti ir kankinti šitas klausimas, bet ir akivaizdžiai erzinti. Net imu širsti (dažniausiai viduje), kai kažkas paklausia, ką mėgstu veikti, kokie mano pomėgiai ir pan. NEŽINAU. Mėgstu parašinėti blog'e ar ilgus laiškus draugams - ar tai pomėgis? Mėgstu žiūrėti filmus ir serialus - negi čia hobis? Mėgstu skaityti įkvepiančias mintis - tikrai garsiai to neįvardinu kaip pomėgio. Ir dar daug kitų mažų, nereikšmingų dalykų mėgstu, bet jie nėra tie pomėgiai, apie kuriuos klausia kiti. 

Užaugau mažame mieste. Išbandžiau, ko gero, visus siūlomus būrelius ir užsiėmimus. Net gi rankinį porą dienų lankiau, nors sportas tikrai ne mano sritis. Bet vaikystėje buvau užsidegusi išbandyti viską - nuo dailės mokyklos (aš tragiška dailininkė) ir dramos studijos iki sporto ir kraštotyrinės veiklos bei laikraštuko leidimo. Visko net nepamenu, ką esu išbandžiusi. Žinau tik tiek - nors kai ką lankiau keletą mėnesių ar metų, bet nė vienas užsiėmimas neuždegė tokios ugnies viduje, kad jausčiau aistrą tam ir po mokyklos.

-  ATSIPRAŠAU, JEI ĮRAŠAS NEATSAKO Į TEMOS KLAUSIMĄ. AŠ PATI RAŠAU IR IEŠKAU ATSAKYMO. KARTAIS RAŠTU IŠDĖSČIUS VISKĄ, GIMSTA IDĖJA. 

Laikas pravėdinti galvą ir paklausyti mėgstamos grupės albumo. Mano mylimiausia daina - Silver Bird. Tavo?

Ar ilgi įrašai - nuobodūs? Galbūt. Bet šis skirtas man pačiai. Ir gal tiems keliems, kurie jaučiasi taip pat. Pasimetę ir supykę ant savęs (ar kažko), kad neranda mėgstamos veiklos.

Visi "žinovai" pataria susirašyti ant lapo tai, ką mėgsti ir tada iš to išmąstyti, ką galėtum/norėtum veikti gyvenime. Bet kaip jau minėjau, aš stringu ties pirmąja užduotimi ir negaliu išvardinti normalių pomėgių. Tada atsiranda dar ir antra neviltis - kokia aš nuobodi asmenybė, nieko normalaus neveikianti gyvenime.

Nepadeda ir prie lovos pakabinti ir prieš užmiegant kartojami žodžiai "Aš žinau, ko noriu". Gal per trumpai dar tai kartoju - guodžiu save.

Pavydžiu tiems, kurie kuria. Meną, muziką, bet ką. Aš, rodos, visose profesijose randu nemėgstamų vietų. Pavyzdžiui, GALBŪT norėčiau KARTAIS būti fotografė. Bet ta visa techninė pusė numuša visą entuziazmą. Nežinau, kaip ten buvo anksčiau, bet, manau, man praeities fotografija priimtinesnė. Kai gaudai šviesą, gaudai kadrą, gaudai spalvas. O ne nustatai penkis rėžimus fotoaparate ir po to dar vis tiek nuotrauką photoshop'ini. Su didžiule nostalgija prisimenu vaikystę, kai naktį raudona lempa apšviestoje vonioje tėtis ryškindavo nuotraukas. Magiškas vaizdas, kai matai popierių, plaukiojanti vonioje ir po truputį ryškėjantį vaizdą. 

Kita vertus, džiaugiuosi, kad šiuolaikiniuose telefonuose yra kameros. Ir kad kažkas sukūrė Instagram'ą. Dabar galiu net nebūdama fotografė, tiesiog laukdama autobuso stotelėje, fotografuoti tai, kas aplinkui. O uždėjus vieną kitą Instagram filtriuką, gaunasi, pavyzdžiui, toks variantas:

Na, bet juk kalba ne apie fotografiją. KAIP RASTI SAVO PAŠAUKIMĄ? Štai didysis klausimas.

Rašyti man daug maloniau ir lengviau nei kalbėti. Nemoku sklandžiai reikšti minčių žodžiu. Lyg negirdėčiau savo pačios minčių, kai garsiai kalbu. Lyg per daug įtemptai klausyčiausi, ką sako pašnekovas ir, rodos, tuo metu nieko pati negalvočiau. Taip, rašyti man lengviau. Minimum trijų ar keturių lapų laiškas draugams - man gana įprastas reiškinys, nors kai kuriuos draugus gal ir užknisantis. Gerai, kad bent telefonas mane apriboja ir leidžia į vieną žinutę sutalpinti ne daugiau kaip trijų žinučių simbolių kiekį. Nors dažnai tenka trinti paskutinio sakinio pradžią, nes netelpa jo galas. Man patinka rašyti ir draugų raginimai rašyti straipsnius, tikrai įkvepia. Tačiau, vien mintis, kad dabar atsisėsiu ir parašysiu straipsnį, mane verčia sustingti. Apie ką aš rašyčiau? Juk nesu profesionalė jokioje srityje. Galiu pablevyzgoti tik blog'inėmis temomis apie viską ir kartu apie nieką. 

Žinau, koks man darbas patiktų. Bet abejoju, ar toks egzistuoja. Jei esate apie tokį girdėję, prašau, išduokite paslaptį!! Mano svajonių (?) darbas vadinasi PATINKA-NEPATINKA (gal dėl netikslios formuluotės ir nerandu jo skelbimuose??:) Tai iš dalies vėl gi liečia nuotraukas, bet kita vertus, tai pakankamai plati "sfera". Pavyzdžiui, man patiktų iš 100 nuotraukų atrinkti 10, kurios bus žurnale ar parodoje. Man patiktų nuspręsti, kuri grafinė reklama atrodo įtikinamiau ir efektingiau. Man patiktų patarti, kurios spalvos užuolaidos konkrečiam kambariui tiktų geriausiai. Man patiktų nuspręsti, kurios 10 iš 15 dainų turėtų atsidurti muzikos albume. Man patiktų tiesiog reikšti nuomonę apie tai, kas man patinka, ar nepatinka. Bet be argumentavimo. Nes tokie apsiprendimai beveik visuomet būna jausminiai, o ne logiški. Juk nuojauta retai apgauna, tiesa?

- RIMTAI, GAL KAS GIRDĖJOTE APIE TOKIO POBŪDŽIO DARBĄ? Pageidautina Londone.

Kažkaip labai jau išsiplėtė mano pamąstymai, kurie turėjo būti ne ką ilgesni nei kiti mano įrašai šiame blog'e. Tad pabaigai:

P.S. KAIP JŪS RADOTE/IEŠKOTE SAVO PAŠAUKIMO????